2011 m. balandžio 2 d., šeštadienis

Kultūroje trūksta dvasios aristokratų

Džiazo, flamenko ir istorinių baroko šokių programos, K. Monteverdžio opera “Popėjos karūnavimas" su P.Smuglevičiaus piešinių “Auksinių Nerono rūmų" freskų motyvais, R.Vagnerio gimtadieniui skirtas koncertas, G.Kuprevičiaus nūdienos operai skirtas vaizdo paskaitų ciklas “Qua vadis, opera?", žymus pasaulio violončelininkas Davidas Geringas, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, E.Seilius, R.Urbietis ir V.Prudnikovas... Štai tokiu ritmu gyvena Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.
“Mėgstu juokauti, kad Vilnius nuo Klaipėdos visai netoli, o štai Klaipėda nuo Vilniaus - ojojoj, kaip toli..." - šypsosi šio teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. O ar toli mūsų šalies kultūra nuo mūsų žmonių? Štai apie tai su ja ir kalbėjomės.
- Jau kelerius metus jums dirbant Klaipėdos muzikiniame teatre daugelis prabyla, kad jums pavyko sukurti naują teatro strategiją ir apskritai kultūros sampratą. Ar tai tiesa? Kokia ji?
- Šį teatrą su visais jo džiaugsmais ir rūpesčiais žinau nuo pirmos jo įsteigimo dienos. Pradžia buvo labai gera - ir repertuaras įvairus, ir teatralų darbo sąlygos rūpėjo ne vien vadovui. Tuomet vadovavęs Gintas Žilys aprėpė labai daug, todėl mūsų kolektyvo kūrybinės galimybės leidžia įdomiausių žanrų įvairovę.
Pedagoginis darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir muzikos kritikės veikla leido pajusti takoskyrą tarp mokymo programų ir praktinės veiklos įgūdžių. Baigęs aukštąją menų mokyklą “žalias" jaunuolis negali rūpėti nacionalinėms įstaigoms. Reikalingas tarytum tramplinas - įvairaus darbo galimybė, leidžianti apibendrinti įgytus mokslus ir užpildyti dėl kokių nors priežasčių atsiradusias žinių spragas.
Kultūros politiką kritikuodavau dėl susmulkėjimo, negebėjimo sieti valstybėje vykstančių ir turinčių vykti reiškinių. Labai trūksta sisteminio mąstymo, suvokimo, kad viskas, kas vyksta, neturi tapti pavieniais vienadieniais renginiais, išnykstančiais tarsi fejerverkas. Viskas turi turėti pradžią - kodėl reikalinga ir tikslą - kas bus po to... Ir negali būti svarbūs nuotoliai, gyvenamoji vieta. Per maža valstybė esame, kad toleruotume provinciją, t.y. atimtume iš Mažeikiuose ar Klaipėdoje gyvenančių žmonių teisę patirti meno teikiamas galias.
Nežinau, ar jau juntamas mano siekis, tačiau ko noriu ir kaip tai padaryti, iš tiesų žinau.
- Kai mūsų šalyje kalbama apie kultūros politiką, visada pabrėžiama, kad jokios kultūros politikos nėra. Tad, jūsų nuomone, yra ta kultūros politika ar jos nėra?
- Ir aš tarp tų, kurie kritikuoja kultūros politiką. Būtina decentralizacija. Įdomi veikla turi būti galima ne tik sostinėje. Kadaise įsteigiant valstybines kultūros įstaigas proporcingai visoje Lietuvoje apie tai galvota. Tad kodėl šiandien Klaipėdoje dirbantis tuos pačius mokslus baigęs muzikas gauna kur kas mažesnį atlyginimą, turi mažiau galimybių užsidirbti iš savo specialybės ir prastesnes veiklos sąlygas?
- Nuo ko labiausiai kenčia mūsų šalies kultūra - nuo pinigų stygiaus ar nuo atsainaus politikų požiūrio?
- Mėgstu juokauti, kad ne pinigai svarbūs ir net ne jų kiekis, o suvokimas, kam jie reikalingi. Pamenu, dar Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui aiškinau kultūros leidinio sąmatą ir strategiją, kurios esmė - už finansavimą, skirtą keturiems kultūros leidiniams, leisti kultūros savaitraštį, galintį konkuruoti su pasauliniais kultūros ir pramogų leidiniais. Šiandien kultūros leidinių turime, ko gero, daugiau nei prieš dvidešimt metų. O skaitytojų?..
Visavertė valstybė negali egzistuoti be teatrų, kultūros leidinių, menų mokyklų... Kas kita - kiek ir kokių jų bus ir kiek jų išlaikymui bei veiklai skirsime lėšų.
O kultūros nereikia ne Lietuvai. Nereikia kažkam, nuo ko, deja, nemažai priklauso. Todėl ir klausiu pastaraisiais metais vis dažniau, ką daryti su tais, kurie nesupranta ir nenori suprasti?
- Bet štai prezidentės Dalios Grybauskaitės sudaryta darbo grupė pavasarį parengė Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių projektą. Ar šis dokumentas gali pakeisti mūsų kultūrinę situaciją?
- Su šypsena žiūriu į įvairias darbo grupes. Dažnai jose žmonės, kurie realią situaciją žino tik iš nuogirdų.
Kaip pavyzdį įvardinčiau ir Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, parengtą ministrės Romos Žakaitienės laikais. Nors ši ministrė - teisininkė, įstatyme kone kas antras punktas stabdo normalią teatro veiklą. Žinau, kad kažkokios darbo grupės ne vienus metus kažką mėgino taisyti, tobulinti, bet jau penkti metai niekas nesikeičia. Beje, nors ir siūliausi, į darbo grupę nebuvau pakviesta.
Na ar ne absurdas, pavyzdžiui, tai, kad auksarankės teatro siuvėjos juvelyrinis darbas prilyginamas urminiam darbo kombinezonų siuvimui?.. Kad teatro vadovo darbo savaitė baigiasi penktadienį, o kūrybinė teatro veikla, pavyzdžiui, mūsų teatre, prasideda penktadienio vakarą, kai mano oficialus darbo laikas pasibaigęs?.. Apie kokias gaires dar galime kalbėti, kai dažnai trūksta elementarios logikos ir suvokimo...
- Dažnai kritikos strėlės dėl prastos kultūrinės situacijos Lietuvoje skrieja kultūros ministrų pusėn. Ne paslaptis, kad mes mažai turėjome tokių kultūros ministrų, kurie tikrai išmanytų vadybą, dažniau ministrais tapdavo menininkai. Tad klausimas - ar gali ministras menininkas suvaldyti kultūrinę situaciją Lietuvoje?
- Vadyba ir vadybininkai, mano galva, tiesiog perdėtai mistifikuojami. Ne vadybą išmanyti reikia, o jausti kultūros svarbą gyvenime. Pasikartosiu, valstybė be teatrų, knygų, dailės kūrinių, menų mokyklų nebus visavertė. Turime ugdyti ne vartotoją, talentingų vadybininkų įtikintą, kad vakar pirktas šaldytuvas prastesnis už šiandien pagamintą, o dvasios aristokratą! Labai norėčiau, kad ateities Lietuvoje būtų išlaikytos proporcijos tarp pragmatiškumo ir dvasingumo.
O kultūros ministras, turintis dirbti ne pagal įsitikinimus, o pagal jį delegavusios partijos įgeidžius, tampa tik situacijos įkaitu. Tuomet jau lemia asmeninis žmogaus padorumas.
- Ar nemanote, kad kultūros žmonės Lietuvoje tam tikra prasme patys save sukompromitavo, kurdami tokius abejotinos reikšmės projektus kaip “Vilnius - Europos kultūros sostinė" ar restauruodami scenas po 80 mln. litų? Ar jūsų nepiktina tai, kad kultūra kai kam tapo savotiška priedanga pasikrauti nuosavas kišenes?
- Dėl tokių “investicijų" kalti ne kultūros žmonės. Mes visi žinome, kas šių “kūrinių" autoriai. Ir mintį pratęsčiau, kad gal kultūra turi būti ne tik decentralizuota, bet ir depolitizuota. Juk mums būtinas konservatyvus požiūris į amžinąsias vertybes, liberalus - į kūrybos laisvę, demokratinis, socialiai teisingas - į meno sklaidą ir tinkamą atlygį kūrėjui.
- Ar turite vilties, kad mūsų kultūroje pagaliau pasirodys pirmieji saulės spinduliai?
- Reikia labai paprasto dalyko: būtina vieną kartą atmetus visus interesus pažvelgti į Lietuvos žemėlapį ir blaiviai susiskaičiuoti, kiek ko turime, be ko negalime apsieiti ir kiek lėšų turime. O tam daug laiko nereikia. Todėl ir tikiu, kad vieną gražią dieną Lietuvoje atsiras logiški sprendimai. Ir kultūroje taip pat.
Kalbino Ramunė HAZIR
Šaltinis: Respublika
info@balsas.lt
Šis puslapis atspausdintas iš Balsas.lt http://www.balsas.lt/naujiena/429255/kulturoje-truksta-dvasios-aristokratu
2010.06.17 09:57

Kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: kovoje už svajonę

Drąsi ar net revoliucinga, išdidi ir ambicinga... Šiai moteriai niekada nestigo jėgų. Jėgų kovoti ir tikėti savo svajone. „Jei matysiu, kad Klaipėdai nesu reikalinga, tą pačią dieną sėsiu į automobilį ir grįšiu į sostinę, — sako Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. — Tačiau kol kas pasiduoti neketinu.“

Savavališkoje tremtyje
Baigusi Lietuvos muzikos akademijos prof. E. Balsio kompozicijos klasę, vėliau — Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos asistentūrą-stažuotę (prof. N. Sidelnikovo kompozicijos klasę) A. Žigaitytė-Nekrošienė ne tik kuria, bet ir daugiau nei 20 metų dėsto Lietuvos muzikos akademijoje, yra šios akademijos docentė, be to, Lietuvos kompozitorių, muzikų bei žurnalistų sąjungų narė. Kompozitorės vokaliniai ir vokaliniai simfoniniai kūriniai yra pelnę apdovanojimų tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose. Ne kartą jos kūryba reprezentavo Lietuvą tarptautiniuose festivaliuose.
Dabar, kaip mėgsta pastebėti aplinkiniai, A. Žigaitytė-Nekrošienė yra „savavališkoje tremtyje“. Iš tiesų retas atvejis, kad Vilniuje kuriantis žmogus, išsikovojęs stiprias pozicijas po sostinės saule, išskubėtų į provinciją. „Vis ta mano svajonė, — šypteli kompozitorė. — Dėl jos aš gyvenu tarp dviejų miestų, toli nuo šeimos, nuo draugų, bet man vis tiek gera.“
Naujas teatro pastatas, Klaipėdos muzikinio teatro reorganizavimas į Klaipėdos operos teatrą — tik dalis A. Žigaitytės-Nekrošienės planų. Teatro vadovė puikiai supranta, kad savaime planai netaps kūnu, jie nebus įgyvendinti „per vieną naktį“. Tai, pasak jos, tas pats, kaip sodinti medį. Juk sodini tą medį ne sau, o savo vaikams, anūkams... Nėra prasmės, jei tai darai tik sau. Deja, ne visi tai supranta, kai kuriems atrodo, kad gerai taip, kaip yra.

Visada žinau, ko noriu 

— Gyvenate Vilniuje, dirbate Klaipėdoje. Ar lengva suderinti šiuos du miestus ir du gyvenimus: asmeninį ir profesinį?
— Ir taip, ir ne. Lengva, nes darau tai, ką noriu ir gyvenu nevaržomai. Šeima supranta ir palaiko, žino, kad man tai itin svarbu. Sunku, nes nuolat susiduriu su pasipriešinimu ir nesupratingumu iš aplinkinių žmonių, kurie gal net ir nesuvokia, kaip taip galima gyventi.
— Ir iš tikrųjų. Namo grįžtu labai retai. Yra tekę Klaipėdoje užsibūti septynis mėnesius. Visa tą laiką Vilniuje virė gyvenimas, bet aš jo nemačiau. Lyg vienuolis, lyg koks kapitonas išplaukęs į jūrą, taip ir aš išvykau į Klaipėdą ir pasinėriau į teatro gyvenimą. Tačiau, žinote, tuo metu man nieko netrūko. Buvo gera taip, kaip yra. Paklausite, koks viso to tikslas. Ogi darau tai, ką noriu, ir man tai patinka.
— Kada pamilote teatrą ir supratote, jog jis taps jūsų gyvenimo dalimi?
— Teatre lankiausi nuo trejų. Mama vesdavo tai vienur, tai kitur, o man tai patiko. Nuo dešimties metų tapau savarankiškesnė ir vakarais į operą bėgdavau net be palydos. Man patiko muzikos didybė, kūnų plastika, scenografija — aš visa širdimi pamilau tą menų sintezę, ir supratau, kad niekada nenorėsiu išeiti iš teatro.
— Teatre kaip namie?
— Žinoma. Svarbiausia, reikėjo rasti jame man ir tik man skirtą vietą. Balso neduota iš prigimties, baletui netiko kūno formos, dailei, tapybai gabumų nebuvo, literatūra — ne man.
Ir staiga nutiko tai, kas turėjo nutikti — mirė mano susižavėjimą pelniusi dainininkė Elena Čiudakova. Mane ši netektis gerokai sukrėtė, ir aš sukūriau jai romansą. Nuo to laiko supratau, kad turiu dainuoti per muziką. O tuo metu man buvo vos keturiolika metų.

Tobulo teatro vizija

— Svajonė jus atvedė į Klaipėdos muzikinio teatro vadovo kėdę. Kas pastūmėjo tokiam žingsniui?
— Galėčiau sakyti, kad naują postūmį mano veiklai, brandinamam manojo teatro modeliui davė 2000-ųjų išvyka į Bairoto (Vokietija) operos festivalį, kuris vyksta R. Vagnerio suprojektuotame teatre. Žinote, jis man tapo tobulo teatro pavyzdžiu. Įtaigos, veiksmo, vaizdo ir, žinoma, garso fenomenas. Tai kažkas stulbinamo, nepakartojamo, ypatingo.
Kiekvienoje epochoje kalbama apie operos krizę. Norint, kad operos menas išvengtų krizės, ji turi būti atlikta tobulai. Aktorių meistriškumas, talentas, vokalo stiprumas, vizualumas, spektaklio konstrukcija, visi techniniai dalykai reikalauja tobulo atlikimo. Kita vertus, tame tobulumo siekyje neišrandama nieko nauja.
— Ar realiai tai įmanoma pasiekti, žinant dabartinę teatro situaciją?
— Įmanoma ar ne, parodys laikas. Dabar svarbiausia norėti ir siekti. Aš turiu tikslą ir jo siekiu.
— Deja, net patys klaipėdiečiai mano, kad jūsų tikslas panašesnis į utopiją nei į realybę?
— Manau, čia ir glūdi didžioji problemos dalis. Neretai ilgesnį laiką sėsliai gyvenantieji pamiršta situaciją ir distanciją tarp tam tikrų procesų. Man ir įdomu, kad šiuos procesus galiu matyti iš dviejų pusių — ir iš Klaipėdos, ir iš sostinės. Mane, žvelgiančią iš Vilniaus, visą laiką stebino, kad Klaipėdos kultūrininkai, šio miesto kultūros formuotojai bei propaguotojai visai nesureikšmina ar net nepastebi savo didžiausios vertybės — Muzikinio teatro. O būtent muzikinis teatras yra tiesiog sukurtas garsinti miesto vardą. Taip yra visame pasaulyje. Turėti muzikinį (operos) teatrą laikoma didžiausia miesto prabanga ir prestižu. Tad mano atėjimo į šį teatrą misija yra labai aiški, aš tame nieko ypatinga nematau, tiesiog aš turiu parodyti miestui, ką jis turi ir ką gali.
— Tačiau jūsų sumanymui nepritaria net kai kurie teatro darbuotojai, nors atrodytų, kad jie patys pirmieji turėtų kovoti už naujo teatro statybą Klaipėdoje?
— Taip, atsirado ir tokių. Laimė, jų mažuma, ir aš nejaučiu didelių trukdžių dirbti ir tobulėti. Deja, besipriešinantieji kartais elgiasi labai drastiškai. Man buvo itin nemalonu, kai mano artistai per gastroles Vilniuje surengė įspėjamąją protesto akciją Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
— Visus teatro žmones išvakarėse susikviečiau ir dar kartą jų klausiau, kokių problemų yra, nes jas reikia spręsti, bet jie nesakė. Kad ir ką daryčiau, daliai artistų visada bus blogai. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių nėra daug. Laikui bėgant ir jie supras, kad darau taip, kaip geriau mūsų teatrui ir visam miestui.
— O kodėl jūs laikotės Klaipėdos. Juk taip pat sėkmingai galėjote vadovauti Kauno muzikiniam teatrui?
— Klaipėdos muzikinis teatras savo istoriją pradėjo nuo mano sukurtos operos „Mažvydas“. Lygiai po dvidešimties metų aš atėjau čia kaip vadovė. Simboliška, bet jaučiuosi prisidėjusi prie šio teatro atsiradimo ir jaučiu pareigą paskatinti jo tobulėjimą ir klestėjimą bei naujojo teatro pastato statybas.

Naujos idėjos naujam sezonui

— Naujojo teatro pastato statybos užtruks, tačiau turite ir tokių sumanymų, kuriuos įgyvendinsite jau šį sezoną?
— Taip. Vienas iš jų — muzikinis keltas. Mažiausiai keturis kartus per savaitę nuo liepos 6 dienos vyks populiariosios klasikos koncertai ant vandens. Plaukdami keltu iki Juodkrantės ir atgal, žiūrovai ne tik klausysis muzikos, bet ir romantiškai praleis vakarą ant marių, palydės saulę, grožėsis nuostabiomis pakrantėmis.
— Kaip ruošiatės šiems pasirodymams ant vandens?
— Jau dabar galvojame, kaip visa tai atlikti techniškai, kad vėjas nenupūstų natų, muzikantai jaustųsi patogiai, o kelto keleiviai patirtų daug naujų ir neįpratai džiaugsmingų emocijų.
— Kol kas mano artistai nuogąstauja — jie niekada nėra groję ant vandens. Tačiau juk tai daro visas pasaulis, padarysime ir mes. Ir dar tokioje įspūdingoje scenoje su nuostabiais gamtovaizdžiais. Pamažu sužavėsime žmones, padarysime Klaipėdą muzikiniu traukos centru, kurį tiesios privalu aplankyti.
— Kitas jūsų sumanymas susijęs su mažųjų muzikiniu ugdymu. Papasakokite plačiau.
— Gaila, tačiau Klaipėdoje nėra susiformavusi tradicija lankytis teatre. Ji, žinoma, neatsiras savaime, tad mes sumanėme abonementų sistemą, kuri leis vaikus supažindinti su teatru nuo pat pirmosios klasės. Jie gaus spalvotas knygeles su atlikėjų nuotraukomis, rinks jų parašus, dalyvaus įvairiuose konkursuose ir, žinoma, žiūrės vaidinimus.
— Tačiau ugdymo rezultatai bus matyti mažiausiai po dvylikos metų?
— Ir šaunu. Vadinasi, dvylika metų turėsiu ką veikti. Mes išauginsime naują kartą, kad ir ne profesionalų, bet tikrų mėgėjų, kurie žinos, kas vyksta scenoje, ir tai mėgs.
Beje, dar Kipras Petrauskas, kai Lietuvos opera kėlėsi iš Kauno į Vilnių, akcentavo, jog ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, ir Klaipėda privalo turėti savo operos teatrus, ir savo išsiugdytus žiūrovus. Tad mes ir vykdome savąją misiją. Štai ir turėsime publiką naujam muzikiniam teatrui.

Apie baimę, stiprybę, ir kvapą...

— Nuolat įrodinėti klaipėdiečiams, kad jiems reikia naujo teatro, kovoti su oponentais, būti toli nuo šeimos. Ar nebijote, kad vieną dieną pavargsite? Ką tuomet darysite?
— Ką darysiu? Susikrausiu daiktus, sėsiu į automobilį ir lėksiu į Vilnių. Atėjau atvira širdimi norėdama dirbti, laukdama supratimo, bet niekada nebuvau įsikibusi vadovo kėdės. Tad man nebus sunku viską mesti ir grįžti namo. Tačiau kol kas tai daryti anksti — dar matau, ką galiu pakeisti, kad svajonė taptų realybe.
O teatro vadove aš ir taip liksiu visam laikui. Turiu puoselėjamą ir jau pradėtą įgyvendinti lėlių operos teatro sumanymą. Mano teatras jau juridiškai įteisintas ir gimė kaip ir visi Lietuvos operos teatrai su Dž.Verdžio „Traviatos“ pastatymu Naujųjų išvakarėse. Net ir pavadinimą jis turi — „Primadona“. Ir šio vadovo posto man visiškai pakanka.
— Esate stipraus būdo moteris. Tai jums padeda ar trukdo?
— Matyt, trukdo. Jei padėtų, būtų lengva ir tikriausiai neįdomu gyventi. O dabar gyventi įdomu, bet nelengva.
— Neretai galima išgirsti kalbant apie jūsų „nepaprastą“ emocionalumą. Ar vadovei ši savybė dera?
— Kažkas yra sakęs, kad vadovaujantis žmogus turi savyje emocionalumą „užgniaužti“, o aš esu pastebėjusi, jog dauguma savo emocijas užgniaužia per anksti ir apsimeta, kad nieko nevyksta ar neįvyko.
Emocijos apnuogina žmogų, išduoda jo silpnybes. Daugelis to labai bijo, net neleidžia sau mylėti, neleidžia sau veikti, nes gali suklysti. Išeitų, kad neleidžia sau gyventi, kad nepasirodytų silpni. Aš to nebijau. Visada buvau ir būsiu savimi.
— O ar yra kas nors, ko jūs bijote?
— Aš labai bijau baimės pripažinti klaidas. Nustebau Klaipėdoje sutikusi žmonių, kurie bijo pripažinti, kad kažko nemoka ar nežino. O juk nuo to viskas ir prasideda. Tu gali suklysti, bet pripažink tai. Aš nebijau pasakyti „nesuprantu“, „nežinau“, „suklydau“. Vilniuje tos baimės niekada nemačiau, Klaipėdoje pastebiu kasdien.
— O ar nebijote, jog vieną dieną teks rinktis tarp šeimos ir svajonės? Gal artimiesiems pabos tai, kad jūsų niekada nėra šalia?
— Jie „dega“ tuo, kuo „degu“ aš, ir tuo viskas pasakyta. Žinoma, aš aukoju ne tik savo, bet ir savo artimųjų asmeninius gyvenimus. Visa mano šeima atsidavusi menui. Ne vien mano vyras, bet ir abi dukrelės neklauso, kai sakau, kad pragmatinės specialybės šeimos biudžetui palankesnės. Be to, ir neketinu aiškinti kitiems, kaip jie turi gyventi. Patys pasirinks. Tik visada svajoju, kad po penkerių ar dešimties metų, kai mano vaikai bus savarankiški, mes visi kartu sukursime kažką bendro, grandiozinį meno projektą. Juk niekas kitas taip gerai kaip tavo šeima nesupras, ką tu galvoji ar kodėl tu tai darai.
Tačiau dirbti kartu petys į petį — tik svajonė. O kol kas man pakanka vien jų palaikymo.
— Koks yra jūsų vyras?
— Geras, stiprus ir kilnus žmogus. Manau, kad joks kitas su manimi nesugebėtų gyventi, o jis sugeba. Kartais atrodo, kad esu beprotiškai stipri, o jis vis tiek pasirodo esąs stipresnis. Tikras draugas, į kurio petį galiu atsiremti. Šalia jo jaučiuosi pasiutusiai silpna, ir man tai labai patinka.
— O kokia jūsų pačios sėkmės paslaptis?
— Kvepalai. Tai taip pat menas, tad savąjį kvapą rinkausi iš daugybės kitų. Matote, man reikėjo ne šiaip prabangių kvepalų, man reikėjo man ir tik man sukurto kvapo. Ieškojau jo ilgai, bet kai radau, negaliu į gatvę išeiti nepasikvėpinusi — būtinai nesiseks. Ir taip jau septyneri metai. Atimkite iš manęs viską, bet palikite kompiuterį, automobilį ir kvepalus...

Kalbėjosi Ivona Kucharevič | „Savaitė“

2011 m. kovo 8 d., antradienis

KLAIPĖDIEČIŲ SPEKTAKLIAI DIDŽIOJOJE LIETUVOS SCENOJE SUSPINDO RYŠKIAU

                    „Nepamenu tokio atvejo, kad kuris nors teatras gastrolėms būtų atvežęs tiek daug – net tris nacionalinius veikalus. Tai unikalu.“, – apie klaipėdiečių viešnagę pagrindinėje Lietuvos salėje kalbėjo kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Anot maestro G. Kuprevičiaus, susidomėjimo gastrolėmis būta ir tai parodė, jog žmonėms rūpi nacionalinė muzikinė dramaturgija, taip pat ir tai, kas vyksta periferijos teatruose.
                      Organizuoti aukšto lygio pasirodymą klaipėdiečiams nebuvo lengva, nes labai skiriasi salės, teatrų techninės galimybės, tačiau visi dirbo labai nuoširdžiai.
                       „Bijojau Operos ir baleto teatro scenos erdvės, juk Klaipėdoje scena kur kas mažesnė, tačiau erdvė šiam spektakliui išėjo tik į naudą. Labai gražiai atrodė scenografo Artūro Šimonio darbas“. G. Kuprevičius sakė esąs patenkintas kūrinio atlikimu, sulaukė kolegų kompozitorių, taip pat režisierių komplimentų. „Žinoma, tie komplimentai yra skirti ir atlikėjams. Jie labai stengėsi. Įvyko ir puikus dirigento Dainiaus Pavilionio debiutas. Nėra taip lengva vos vieną spektaklį padiriguoti Klaipėdoje ir atvežti reikliai sostinės publikai. “, – pripažino maestro.
                      Premjerinį spektaklį – Audronės Žigaitytės operą-fantasmagoriją „Frank'Einstainas  XXI amžius“ Giedrius Kuprevičius apibūdino kaip drąsų ir netikėtą. „Žiūrėjau atidžiai, vis laukiau, kaip veiksmas plėtosis toliau, kas bus? Kai kurios scenos sukrėtė nuoširdumu. Pats faktas, kad Vilniuje parodytas premjerinis spektaklis, leidžia manyti, jog operos žanras gyvas, kompozitoriai dirba.“, – džiaugėsi maestro.
                      Pati kompozitorė Audronė Žigaitytė labiausiai džiaugėsi pavadinta jaunatviškiausia teatro vadove. O užsienio žiūrovų komplimentai, kad būtent „Frank‘Einstainas – XXI amžius“ atitinka šiandieninio Europos teatro veiklos kryptis, problematiką ir atlikimo kultūrą rodo, kad tai, kas Klaipėdos teatre dar naujiena ir eksperimentas, trikdantis ne vieną žiūrovą, kitur jau įprasti ir suprasti reiškiniai.
                      Dar vienas išskirtinis uostamiesčio teatro bruožas, tik, deja, keliantis didelį susirūpinimą bei apmaudą, nes reikalai sunkiai juda į priekį, – visiškai teatrinei veiklai nepritaikytas pastatas. Gastrolės Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre apnuogino skaudulius. Čia klaipėdiečių spektakliai atrodė geriau, nei savuose namuose.
                      „Mūsų teatro pastatymai turi nugalėti seno, griūvančio pastato, niūrios aplinkos barjerą. Per dvidešimt ketverius metus, kiek gyvuoja Klaipėdos muzikinis teatras, žiūrovai pasikeitė. Atsirado galimybė laisvai keliauti, aplankyti žymiausius pasaulio teatrus, o taip pat ir televizijos pagalba pamatyti puikiausius operų, baletų, miuziklų pastatymus iš garsiausių pasaulio scenų. Todėl mums kasdien kyla vis didesnė problema prisikviesti publiką į muzikai skambėti nepritaikytą pastatą“, – sako teatro vadovė A. Žigaitytė-Nekrošienė.
                      Gastrolių programą palankiai vertino ir „Veronikos“ režisierius Jonas Vaitkus: „Klaipėdos muzikinis savo dėmesiu nacionaliniams veikalams ir nacionaliniams kūrėjams yra labiau nacionalinis negu Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“. Beje, ir naują teatrinį sezoną klaipėdiečiai skiria Lietuvos profesionaliosios operos 90 –mečiui.

KLAIPĖDOS MUZIKINIO TEATRO GASTROLĖS SOSTINĖJE: TRYS NACIONALINIAI VEIKALAI

Paskutinį rugsėjo savaitgalį – 24-26 dienomis Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje viešėjo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Šįsyk gastrolėse sostinėje klaipėdiečių trupė parodė išimtinai nacionalinius veikalus – Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“,  Audronės Žigaitytės operą-fantasmagoriją „Frank‘Einstainas – XXI amžius“ ir Antano Kučinsko operą vaikams „Bulvinė pasaka“. Kaip pabrėžė ir pati teatro vadovė – gastroles klaipėdiečiai skyrė Lietuovs profesinės operos 90-mečiui.
Dar prieš gastroles surengtoje spaudos konferencijoje „Veronikos“ režisierius Jonas Vaitkus pastebėjo, kad Klaipėdos muzikinis šiandien yra labiau nacionalinis negu pats Nacionalinis operos ir baleto teatras.
Sunku būtų  su šiuo, nors ir kontraversišku Maestro teiginiu ginčytis. Jau vien pastarosios gastrolės byloja apie išskirtinį teatro dėmesį ne tik nacionaliniams kūrėjams, bet ir jaunosios kartos atlikėjams. To pagrindinė priežastis tikrai ne kuklus teatro biudžetas ar klasikinio repertuaro stoka. Tai paliudija pastarojo dešimtmečio teatro veikla, kur pamatysime ne vieną įvairių scenos žanrų opusą, tiek iš klasikinio, tiek iš populiaraus šiuolaikinio repertuaro (klasikinės operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos). Tai – W. A. Mozarto „Don Žuanas“, „Figaro vedybos“, G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“, G. Verdi „Rigoletas“, „Traviata“, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, Z. Liepinšo „Paryžiaus katedra“, C. Debussy „Pelėjas ir Melisanda“, I. Stravinskio „Karalius Edipas“, V. Bartulio „Aušrinė“, A. Žigaitytės „Žilvinas ir Eglė“, J. Strausso “Šikšnosparnis“, „Vienos kraujas“, F. Leharo „Linksmoji našlė“, E. Kalmano „Čardašo karalienė“ bei daugelis kitų populiarių veikalų. Teatro repertuare ir du autentiški baroko veikalai – Claudio Monteverdi muzikinė drama „Popėjos karūnavimas“ (viena iš naujausių premjerų) ir opera „Orfėjas“, juolab kai barokiniai veikalai Lietuvos teatruose iš viso nestatomi.
                      Šįsyk sostinės gastrolėse teatras parodė naujausią premjerą – Audronės Žigaitytės operą-fantasmagoriją „Frank‘Einstainas – XXI amžius“.
                      Kompozitorę A. Žigaitytę su Klaipėdos muzikiniu sieja kūrybinių kelių pradžia, nes būtent su pirmąja jos opera „Mažvydas“ (pagal Justino Marcinkevičiaus dramų trilogijos 2 dalį) Klaipėdos teatras pradėjo savo veiklą 1988-aisiais. 2002 metais Klaipėdos muzikiniame buvo pastatyta ir antroji A. Žigaitytės opera „Žilvinas ir Eglė“. Tad gal neatsitiktinai 2005 metais A. Žigaitytė-Nekrošienė tapo šio teatro vadove. 
                      Pasak autorės ir sykiu teatro vadovės, naujasis opusas ant jos darbo stalo gulė dar gerokai anksčiau iki jai tampant teatro vadove.
                      Kalbant apie premjerą iškart reikia pastebėti, kad savo veikalo įgyvendinimui A. Žigaitytė pasitelkė jaunus kūrėjus – režisierę ir choreografę Mariją Simoną Šimulynaitę, dirigentą Modestą Barkauską, vaizdo instaliacijų kūrėją Rimą Sakalauską. Natūralu, kad jauna pastatymo komanda uždavė tam tikrą eksperimentinį toną, juolab, kad kūrybinio eksperimento dvasia persmelktas visas naujasis opusas. Nors siužetas ir pagrindinė tema – naujo žmogaus sukūrimas (kas dar niekam nepavyko) nėra nauji, tačiau operos scenoje tai yra principiniai naujas požiūris į žanrą, visų pirma savita klasikinių formų ir modernių išraiškos priemonių derme. Beje, išklausius pirmąjį veiksmą nuoširdžiai suabejojau – o kur gi opera? Nei orkestro, nei įprastinių solo arijų ar bent kažko panašaus į tai. Gausūs kalbamieji epizodai pritariant elektroninei fonogramai (tikrai, paveikiai ir įspūdingai), gal tai aliuzija į ankstyvųjų operų rečitatyvus secco? Iškart norisi pagirti garso režisierių Donato Indrišiūno ir Gedimino Zujaus darbą, jis čia labai svarbus ir išties nepriekaištingas.
                      Pirmajame veiksme krenta į akis choreografijos plastika, su kuria režisierė elgiasi drąsiai ir laisvai. Natūralu – tai jos sfera. Alegorinio personažo choreografinis solo kiek ištęstoje veiksmo įžangoje bei veikalo pabaigoje – puikus režisūrinis ir dramaturginis sprendimas paryškinantis klasikines formas (ekspozicija ir repryza), tačiau „Broilerio-vairuotojo“ (V. Pupšys) konvulsiški pasitampymai baro scenoje – ne pats sėkmingiausias režisūrinis ir aktorinės plastikos sprendimas, nes ganėtinai papigino ir užgožė kalbamuosius tekstus, o jie čia svarbūs.
                      Trumpai pirmąjį veiksmą galėčiau apibūdinti kaip šiurkštų groteską ir nemenką šoką žiūrovui. Galima spėti, kad tai ir buvo užmanyta. Scenografija – jau pirmajame veiksme tampa tuo stipriu jungiamuoju audiniu, ant kurio laikosi veiksmo dramaturgija. Nors scenografija ir asketiška, tačiau užpildyta ženklais ir simboliais, taigi, išties informatyvi, prilaikanti nuolatinį žiūrovo dėmesį, ypač tai pastebėtina pirmajame veiksme, kur nėra operinio vokalo. Svarbus charakterinis veikalo bruožas, jau matomas nuo pradžių, tai – plakatiškumas, kuriam pirmajame veiksme ryškų toną užduoda vėl gi scenografija.  Antras ir trečias veiksmai, lengviau atsidūstu – pagaliau opera su gyvu orkestru ir vokalu. Čia jau išgirsime ir A. Žigatytės kūrybiniam braižui būdingų puikių klasikinio simfoninio orkestro spalvų.
                      Pagrindinių personažų – profesoriaus ir Frank‘ Einstaino kūrėjų Rafailo Karpio ir Tado Girininko  pasirinkimas taip pat vykęs. Sakyčiau tai – viena didžiausių pastatymo sėkmių, nes sukurti taiklūs, ryškiai charakterizuoti personažai palyginti lakoniškomis priemonėmis. Emocionaliai ryškūs pagrindinių personažų soliniai vokaliniai epizodai, tarsi atperka ilgą operos laukimą pirmajame veiksme.
                      Rafailo Karpio sukurtas Profesorius – mąsliai susimąstęs, gilus, atvirai demonstruojantis panieką brutalumo sklidinai aplinkai tarp baro lankytojų ir iki skausmo vienišas (regis, net ne tik balse „girdėjome“ Profesoriaus ašaras monologo pabaigoje) savo kasdienėje aplinkoje – laboratorijoje. Išplėtotas monologas, jungiantis baroko ir romantinės muzikos apraiškas galėtų būti atliekamas ir atskirai – tai solidi, išbaigta kompozicija, kurios vertes ir žavesį lygiai perteikė jauno dirigento Modesto Barkausko vedamas garso įvairove žaižaruojantis orkestras ir solistas Rafailas Karpis.
                      Tadui Girininkui solidus ir tikrai sudėtingas Frank‘ Einstaino vaidmuo taip tiko, kad galėjai manyti kompozitorę specialiai jam rašius partiją. Sodrus jaunojo dainininko balsas „nepaskendo“ sunkiasvorio maršo varinių disonansuose ir skleidėsi žaviais atspalviais subtiliuose monologuose. Pasirodo, Tadui Girininkui nesvetima ir pop muzika – jis puikiai „repavo“ fantasmagorijos kulminacijoje „prezentacijos vakarėlio“ scenoje, antrinant ne tik elektroninės muzikos fonogramai, bet ir natūraliam benzininiam pjūklui.
                      Balsų grožiu (net keista, kiek gražių balsų atskleidė nūdienos kompozitorė savo šiaipjau ekstravagantiškame veikale) stebino ir dar du jauniausi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai – Judita Butkytė (Mergina) ir Tomas Pavilionis (Vaikinas). Williamo Shakespearo Penktojo soneto tekstas subtiliai perteikė XXI amžiaus jaunuolių meilę. Frank‘ Einstaino „žmogiškumo“ paieškos virtuoziškai kontrastavo su subtilia lyrika, išprovokavusia siužetinę veikalo atomazga – Frank‘ Einstaino kerštu aplinkai (Profesoriaus linijos repriza?).
                      Antrojo veiksmo finalas atskleidė ir autorės sumanymą pasiekti kalbamojo teksto ir muzikos sąveikos kulminacijoje bendrame operos-fantasmagorijos formos kontekste: Profesoriaus ir Komisaro dialogas muzikos (himno?, o gal net odės amžinybei?) fone tampa „išrišimu“ buitiškam pirmajam veiksmui. Ir čia tekstas paprastas, niekuo neišsiskiriantis. Tačiau orkestro kuriama Profesoriaus monologo būsena, natūraliai pereinanti į vokalizuotą Komisaro ariozo pagal Rainerį Mariją Rilkę „Man vakaras – knyga...“, įgyja apoteozės prasmę, tampa savotišku requiem žmonijos ateičiai. „Suveikia“ ir video instaliacijos: degančios knygos, „išsirišančios“ į rankų „saulę“, gal „šviesą tunelio gale“... Gyvo orkestro garso moduliacija – grįžimas į elektroniką virsta įžangos repriza arba viso veikalo skausminga koda: prabundame, pasibaigus muzikai, lyg iš sapno. Kol kas... Dar kol kas.
                      Vaizdo instaliacijų dailininko Rimo Sakalausko ir pastatymo dailininko Arvydo Nekrošiaus darbas vientisas, tobulai atskleidžiantis veikalo dvasią. Kulminaciją abu dailininkai pasiekia „kalbančių galvų“ scenoje – pasirodo, išmoningai naudojant ir be ypatingos technikos galima sukurti technikos stebuklus.
Kiekvieno sceninio veikalo autoriui turėtų būti svarbus klausimas, ar jo kūrinys taps repertuariniu spektakliu. Manau, kad  naujasis A. Žigaitytės veikalas turi visus šansus tapti dar ir teatro vizitine kortele dėl kelių priežasčių. Pirma – nestandartiškumas daugeliu aspektu (autorės minties eiga, išraiškos priemonės, prasminės dramaturginės jungtys), antra – amžinai aktualios temos, trečia – apgalvotai panaudojamas konkretaus teatro kūrybinis, profesinis ir materialinis potencialas.
 Kitas su gastrolėmis į Vilnių atkeliavęs nacionalinis veikalas – prieš metus teatre pastatytas Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Veronika“: režisierius Jonas Vaitkus, libretas – Birutės Mar, pagal Antano Vienuolio „Paskenduolę“. Emocionali, įsimenanti, paveiki, patraukianti, tiesiog gera muzika Giedriaus Kuprevičiaus kūryboje nuo senų laikų kitokios niekas nežino ir vargu bau kas nors dėl to ginčytųsi. Galima būtų ginčytis dėl pačios temos pasirinkimo, tačiau matant, kad davatkiškumas, apsimestinis moralumas ir veidmainystė deja, yra mūsų nūdienos visuomenės alfa ir omega, šioje vietoje ginčams vėlgi neliktų vietos. Kitas dalykas – minimalistinis libretas. Čia problema ta, kad atskleisti minimalistinio libreto ir muzikos emocinį krūvį, vien dieviško grožio Mindaugo Rojaus balso nepakanka, nes tam reikia ne tik balso....
Šiose teatro gastrolėse nebuvo nuskriausti ir mažieji žiūrovai su visomis savo šeimomis -  Antano Kučinsko opera vaikams „Bulvinė pasaka“ (libretas – Daivos Čepauskaitės), kurio premjera įvyko dar 2007 metais (režisierius Ramūnas Kaubrys) kaip tik tai – ko reikia.
Gastrolės Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dar kartą atskleidė, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis turi daug potencialo tapti tikru regiono kultūros ir meno centru, o tiksliau – juo jau beveik tapo, reikia taip nedaug – minimalaus valstybės dėmesio ir miesto savivaldybės  dėmesio, kad pagaliau būtų mieste pastatytas visavertis teatro pastatas.




SOCIOLOGINĖS PROBLEMOS ŠIUOLAIKINĖJE MUZIKINĖJE DRAMOJE

                    Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Europos Sąjungos (ES) paramos fondo Klaipėdos krašto teatrų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo projekto „Žmogiškųjų išteklių tobulinimas viešajame sektoriuje“ svarbi programos dalis skirta šiuolaikinės muzikinės dramos ir jos išraiškų galimybių studijoms. Pasirinktas veikalas – nauja, kolektyvui nežinoma Audronės Žigaitytės opera-fantasmagorija „Frank‘ Einstainas – XXI amžius“.
                  Šiame veikale labai svarbus sociologinis aspektas – kompozitorė palietė temas, kurios pasaulyje bus kasdien vis aktualesnės.

Pagrindinis veikalo konfliktas – tarp mąstančio ir ateities perspektyvų ieškančio Profesoriaus ir inertinės, neadekvačios kasdienybės problemoms minios. Profesorius nepakenčia „minios“ smulkmeniškumo, abejingumo nestabdomiems pasauliniams procesams: trečiosios šalys kuria branduolinę bombą, Žemėje katastrofiškai didėja gyventojų skaičius, o resursai senka, žmonijos ateitis, jeigu niekas to proceso nesustabdys – išsigimimas. Stabdymų jau būta – Profesorius šaiposi iš Lenino, Hitlerio, Stalino ir kitų pasaulio galingųjų ketinimų pakeisti visuomenę. Jiems nepavyko, o jam – pavyks! Ne išorę, visuomeninius santykius reikia tvarkyti, o žmogaus sandarą, mąstymą! Klonavimas – bioinžinerija – tai Profesoriaus viltis! Šiandien pasaulyje vis drąsiau sklando sterilizacijos idėja, kaip dirbtinai atsikratyti nereikalingų žmonių. Jau net politikai, verslininkai, monarchai nevengia kalbėti, jog Žemėje gyvena per daug žmonių ir, nesiimant specialių intervencijų, kaip spręsti šią demografinę problemą, gyventojų skaičius tik didės. Esą dėl žmonių pertekliaus žmoniją ištiks badas, gresia klimato atšilimas ir kitos globalinės katastrofos, todėl būtina imtis “pasaulinio genocido”. A. Žigaitytės operos „Frank‘Einstainas – XXI amžius“ tematikai antrina, tokie žmonės kaip Bilas Geitsas, princas Filipas, Edinburgo hercogas, Amerikos turtuolis Deividas Rokfeleris. (Tedas Terneris, CNN įkūrėjas: „Idealiausia būtų, kad gyventų 250-300 mln. žmonių, 95 proc. mažiau, nei dabar yra“.) Pasaulis tarsi bėga nuo kančių, nuo mirčių, kad ateityje sėkmingiau pasiruoštų dirbtiniam savęs mažinimui ir naikinimui. XX a. sociologai pripažino, kad iš viešosios erdvės sparčiai šalinama tai, kas yra ribinės žmogaus patirtys. Kančia, liga, senatvė, mirtis tampa nematomos – to padariniai yra griaunantys. Naikinamas žmonių jautrumas artimo skausmui. Praradę atjautą, kai juos pačius ištinka toks pats likimas, irgi lieka tokie patys neužjaučiami ir vieniši. Pasak filosofo Vytauto Radžvilo, galima tik spėlioti, kad problema aštrės. Taip pat ir Lietuvoje. Ir daug kas priklausys, kiek mūsų visuomenė sugebės atsiverti, suvokti tas problemas, pamatyti, kad jos tampa ideologinės ir politinės kovos reikalu. Mūsų požiūris - kad esame pasaulio užkampis ir tai, kas vyksta pasaulyje, neturi mūsų jaudinti. Bet visuomenė gali padaryti labai daug. Aplink mūsų šalį mažų šalių irgi netrūksta. Bet mūsų mąstymui būdingas didelis provincialumas, pasireiškiantis abejingumu idėjoms ir idėjų kovoms.


Aktualios problemos meninėms studijoms A. Žigaitytė pasitelkė jaunus kūrėjus – režisierę ir choreografę Mariją Simoną Šimulynaitę, dirigentą Modestą Barkauską, vaizdo instaliacijų kūrėją Rimą Sakalauską. Natūralu, kad jauna pastatymo komanda uždavė tam tikrą eksperimentinį toną, juolab, kad kūrybinio eksperimento dvasia persmelktas visas naujasis opusas. Nors siužetas ir pagrindinė tema – naujo žmogaus sukūrimas (kas dar niekam nepavyko) nėra nauji, tačiau operos scenoje tai yra principiniai naujas požiūris į žanrą, visų pirma savita klasikinių formų ir modernių išraiškos priemonių derme. Kadangi veikalas rašytas specialiai Klaipėdos muzikinio teatro scenai, mėginta spręsti šios scenos itin menkas technines galimybes, pasitelkiant vaizdo instaliacijas. Bet to aiškiai buvo per maža – teatro scenos techninės galimybės akivaizdžiai stabdė dinamiką, trukdė nuosekliam įtampos augimui. Be abejonės, kinematografinė kaita, kadro montažo galimybės, skirtingų planų kontrastai, detalių, faktūrų, apšvietimo ir kitų kinematografinių išraiškos galimybių paletė leistų suskambėti paslėptoms prasmėms ir įgautų kitą meninį skambesį. Ką ir būtina teatrui tobulinti, siekiant aktualaus dialogo su žiūrovu.
Šiuolaikinės muzikinės dramos studijų programoje buvo ne tik pažintis su nežinomu tekstu (ir muzikiniu, ir literatūriniu, pastatymo elementų studijos: elektroninė muzika, garso įrašai, vaizdo instaliacijos ir pan.), bet buvo patirtas kūrinio gimimo procesas ir susipažinta su šiuolaikinės muzikinės dramaturgijos kontekstu (G. Kuprevičiaus ir M. Urbaičio teorinės paskaitos). Mokymų programoje sukurta mokymų sistema, leidusi teatro darbuotojams pažinti kūrinio gimimo procesą plačiame informacijos ir patirties kontekste.

Neeilinis 2009-2010 metų sezonas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

                      Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras dalyvauja Europos Sąjungos (ES) paramos fondo Klaipėdos krašto teatrų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo projekte „Žmogiškųjų išteklių tobulinimas viešajame sektoriuje“.  Pasak projekto rengėjos teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, Muzikiniam teatrui, kuris niekad neturėjo galimybės kviestis žymių menininkų ir su jais dirbant kelti kolektyvo menino lygio, ES lėšos – didelė parama. Ypač šiandien, kai mažinamas biudžetinių įstaigų finansavimas.
                      Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – pirmasis šalies teatras, atkakliai siekęs ES paramos ir ją gavęs. Projekto partneriais buvo pasirinkti Klaipėdos dramos teatras ir Klaipėdos jaunimo centras. Visi trys minėti kolektyvai yra  didžiausi ir profesionaliausi meno kolektyvai visame Vakarų Lietuvos regione, jų vykdomos veiklos specifika ir mokymų poreikis –  panašūs.
                      Projektas unikalus tuo, kad šalia tradicinių administracijos mokymų vyksta ir scenos aptarnaujančio personalo: scenos inžinerijos, apšvietimo ir garso tarnybų darbuotojų mokymai, o svarbiausia – ir teatro meno kolektyvų mokymai. Pastariesiems numatytos ir jau baigiamos įgyvendinti trys programos – baroko, miuziklo ir šiuolaikinės muzikinės dramos. Kiekviena programa dar turi savo atskiras studijuojamų objektų sritis.
                      Būtent meno studijose yra sumanytas mokymas keliais lygiais, kas įprasta pasaulinėje meistriškumo kursų (taip pat – kvalifikacijos tobulinimas) praktikoje: aktyvūs dalyviai (praktiškai dirbantys, t.y. muzikuojantys, šokantys, dalyvaujantys pastatymo procese) ir pasyvūs dalyviai, t.y. stebintys procesą ir tokiu būdu gilinantys savo supratimą mokymo (tuo pačiu ir teatro veiklos) dalykuose.
                      Muzikinio teatro esmė – sintezė, grandiozinė įvairių sričių derinimo, koreliavimo sistema. Šiandien viena iš didžiausių aukštųjų mokyklų problemų  – siauras vieno dalyko dėstymas, neaprėpiant visos menų sistemos. Sumanyta mokymų programa papildo aukštosiose mokyklose įgytą teatro dirbančiųjų patirtį.
                      Viena stipriausių šių mokymų pusių – tai, kad visi dirbantys teatre, taigi vienaip ar kitaip betarpiškai susiję su scenoje vykstančiu veiksmu, galėtų plėstų savo akiratį (keltų kvalifikaciją) stebėdami kolegų darbą, suvokdami visų meno kūrinio segmentų tarpusavio ryšį ir interpretacijos procesą nuo pradinio pažinimo momento iki galutinio žiūrovams pateikiamo rezultato.
                      2009 – 2010 metų kūrybinio sezono metu su kolektyvu dirbo prof. M. Lutz iš Vokietijos, M. Forni iš Šveicarijos, žymi režisierė Galina Poliščuk, vokalo pedagogė Anita Garanča, choreografas Andris Buls iš Latvijos, režisierė Jūratė Vansk iš Šveicarijos, senosios muzikos specialistė Jūratė Mikiškaitė, atlikėja, choreografė ir režisierė džiazo šokių specialistė Dollie Henry iš Didžiosios Britanijos, choreografė, šokio specialistė ir dramos/operos režisierė Marija Simona Šimulynaitė, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausias dirigentas prof. Petras Bingelis, žymi vokalo pedagogė iš Norvegijos Barbro Marklund-Petersone, dirigentai iš Latvijos nacionalinės operos Andris Vaismanis ir Normunds Vaicis, žymus pasaulio violončelininkas ir dirigentas Davidas Geringas iš Vokietijos, kompozitoriai Mindaugas Urbaitis ir Giedrius Kuprevičius ir daugelis kitų.
                      Kadangi mokymų programa sudaryta kompleksiškai, t.y. – keliant kvalifikaciją nuosekliai dirbama su konkrečiais veikalais, teatro repertuarą papildė visų mokymo programos aspektų kūriniai.
                      Senosios muzikos studijų programoje: dvi C. Monteverdi operos: „Orfėjas“ ir „Popėjos karūnavimas“, Renesanso pabaigos-Baroko pradžios šokiai, pirmą kartą pastatymų tradicijoje praturtinę „Popėjos karūnavimo“ pastatymą ir pristatyti publikai kaip edukacinė/meninė programa. Mokymų programą praturtinome teatro iniciatyva surengdami Baroko muzikos savaitę, kurios metu vyko koncertai/paskaitos, supažindinantys su senaisiais instrumentais, G. F. Haendelio operų vaizdo įrašų peržiūros su komentarais, paroda, pristatanti 1636 m. Valdovų rūmuose veikusio operos teatro maketą ir istorinę operos ištakų Lietuvoje apžvalgą.


















                     
                  Miuziklo studijų programoje pastatytas R. Paulso miuziklas „Sesuo Kerė“ (išskirtinė nauda – miuziklinio dainavimo specifikos studijos, šokio-dainavimo-vaidybos derinimas, miuziklo šokio studijos, vaidybos „paklusimas“ muzikos ritmui ir pan.). Akivaizdus mokymų rezultatas – publika ir kritika sutartinai pabrėžė, kad neįmanoma atskirti scenoje vaidinančių aktorių profilio – kuris baleto artistas, kuris dainininkas, kuris – choro artistas.









                      Šiuolaikinės muzikinės dramos studijų nauda – pastatyta nauja A. Žigaitytės opera-fantasmagorija „Frank‘ Einstainas – XXI amžius“. Veikalo pastatymas numatytas dar ruošiant projektą temoje „Šiuolaikinė muzikinė drama“. Pažintis su nežinomu tekstu (ir muzikiniu, ir literatūriniu, pastatymo elementų studijos: elektroninė muzika, garso įrašai, vaizdo instaliacijos ir pan.), kūrinio gimimo procesas ir šiuolaikinės muzikinės dramaturgijos kontekstas (G. Kuprevičiaus ir M. Urbaičio teorinės paskaitos) – puiki mokymų sistema, leidusi teatro darbuotojams pažinti kūrinio gimimo procesą plačiame informacijos ir patirties kontekste.
                      Scenos inžinerijos, apšvietimo ir garso tarnybų darbuotojų mokymai vyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Abiejų Klaipėdos teatrų minimų tarnybų darbuotojai, vadovaujami lektorių Levo Kleino ir  Viktoro Vyskupaičio turėjo unikalią galimybę susipažinti su naujausiais moderniausiais Lietuvoje teatro įrenginiais.

2011 m. kovo 7 d., pirmadienis

CURRICULUM VITAE AUDRONĖ ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

Audronės ŽIGAITYTĖS-NEKROŠIENĖS,

kompozitorės,

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės,

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės

Gyvenimo ir veiklos aprašymas

Curriculum vitae


Gimė 1957 01 12 Vilniuje, kompozitoriaus ir aukštosios mokyklos dėstytojos (žemės ūkio ekonomika) šeimoje.

Išsilavinimas:
1964–1975 m. – Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla.
1975–1980 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasė. Studijos baigtos diplomu su pagyrimu.
1980–1982 m. – asistentūra-stažuotė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos prof. Nikolajaus Sidelnikovo kompozicijos klasėje.
Užsienio kalbos: rusų (puikiai), vokiečių (gerai).

Patirtis:
Nuo 1983 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja
Nuo 1996 metų – docentė.
Lietuvos kompozitorių sąjungos narė (1983), Lietuvos muzikų sąjungos narė (1997),   Lietuvos žurnalistų sąjungos narė (2000);
Nuo 1976 metų – Lietuvos radijo bendradarbė (laidos, teminiai koncertai-pašnekesiai);
1992–1995 m. – dienraščio „Respublika” muzikos apžvalgininkė;
Nuo 1998 m. – 2005 – žurnalo „Muzikos barai” vyriausioji redaktorė, nuo 2005 m. –
Konsultantė;
2003 12 31 įsteigė Lėlių operos teatrą „Primadona“;
2005 m. – II Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio meno vadovė (Šiaulių apskritis);
2005 – 2010 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė;
Nuo 2010 07 23 – Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė.

Svarbiausi darbai:
Operos (pastatytos): „Mažvydas“ (1988), libretas autorės pagal to paties pavadinimo Justino Marcinkevičiaus dramą; „Žilvinas ir Eglė“ (2002), libretas autorės pagal to paties pavadinimo Vinco Mykolaičio-Putino poemą; „Praregėjimas, arba puota maro metu“ (2005), libretas autorės, naudojant Aleksandro Puškino, Vinco Mykolaičio-Putino ir liturgijos tekstus;
 „Frank‘Einstainas –XXI amžius“ (2010), libretas autorės (be literatūrinių šaltinių, originali siužetinė fabula)

Literatūriniai darbai:
Straipsniai. 1998 – 2010 m. publikuota per 750 straipsnių (lietuvių, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis);
Knyga. Ruošiama spaudai Juozo Domarko monografija;
Metodinė literatūra. Parengti „Operos dramaturgijos“ ir „Orkestro stilių istorijos“ konspektai-vadovėliai (su CD antologijomis) naujai sumanytoms ir parengtoms programoms, skirtoms simfoninio dirigavimo,  muzikologijos, solinio dainavimo ir fortepijono specialybių studentams

Leidiniai:
Žurnalai. 1998-2005 parengti 69 žurnalo „Muzikos barai“ numeriai (perimtas leidinys laikraščio forma, nuo 1998 sausio – žurnalas, nuo 2000 metų sausio – žurnalas su CD); 2001 m. – sumanytas, parengtas ir išleistas „Muzikos barų” priedas anglų kalba almanachas „Lithuanian Music Review 2001”;
Knygos. Išleistos 4 knygos (2 iš jų originalia „Skambančios knygos“ forma su CD);
Kompaktinės plokštelės. 2000 – 2010 m. parengti ir išleisti 98 Lietuvos atlikėjų akademinės muzikos CD; Tarp jų – 5 operos:
“Kaukių balius” (2001) – istorinė Lietuvos ir pasaulio muzikų antologija;
“Pikų dama”(2001) LNOBT (specialus įrašas, išleista nepilna), dirigentas Liutauras Balčiūnas, dainuoja Sigutė Stonytė, Vytautas Kurnickas, Vytautas Juozapaitis; 
 „Traviata“ (2003) – Lietuvos atlikėjų antologija ir specialiai įrašytas 1-sis operos veiksmas, dirigentas Saulius Sondeckis, dainuoja Virgilijus Noreika, Julija Stupnianek, choras „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinis orkestras;
„Rigoletas“ CD ir filmas-opera (2005, 2007)  – specialus pilnas – 2 CD – operos įrašas lietuvių kalba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, dirigentas Stasys Domarkas, dainuoja Gražina Miliauskaitė, Algirdas Janutas, Vytautas Juozapaitis; šis garso takelis pasitarnavo idėjai išleisti muzikinį filmą-operą (2007, prodiuserė A. Žigaitytė-Nekrošienė)
Pastaba: du paskutinius įrašus ne tik sumanė, organizavo ir išleido, bet ir asistavo garso režisieriams (Giedriui Litvinui ir Michailui Omeljančukui); 
„Veronika“, G. Kuprevičiaus miuziklas (2009); iš karto po premjeros įrašytas ir išleistas CD naujausias lietuvių kompozitoriaus veikalas

Renginiai: LMS metų renginio 10 val. koncerto-maratono „Didysis muzikų paradas“ viena iš sumanytojų (kasmetinis nuo 1997);
1999 – 2005 parengta ir pravesta apie 60 koncertų–susitikimų, pašnekesių, monografinių vakarų;
2003 12 31 parengė Lėlių operos teatro „Primadona“ pastatymo G. Verdi „Traviata“ koncepciją, muzikinę dalį (antologija ir operos įrašas lietuvių kalba) ir istorinę apžvalgą (Verkių rūmai, Vilnius);
2005 m. Tarptautiniame Tytuvėnų vasaros festivalyje surengė 28 koncertus (tarp jų – tarptautinis projektas W. A. Mozarto “Requiem”, įrašytas ir išleistas CD ir operos „Praregėjimas“ pastatymas); edukacinį seminarą, 2 kūrybines stovyklas (seminaro metu ir operos pastatymo metu); operos pastatymui sutelkė apie 140 Lietuvos muzikų ir organizavo jos spektaklius Joniškyje, Tytuvėnuose ir Vilniuje;
2010 m. kasmetinės LMS šventės koncerto-maratono “Didysis muzikų paradas 2010” meno vadovė ir organizatorė
2010 m. Lietuvos muzikų žygio per Lietuvą „Musica Magna“ meno vadovė ir organizatorė (3 koncertai: Kazlų Rūda, Alytus, Punskas, Lenkija)
2010 m. Koncertų-susitikimų Vilniaus rotušėje rudens ciklo meno vadovė ir organizatorė (4)
2010 m.  24 koncertų – edukacinių muzikos valandų ciklo Lietuvos vidurinėse ir menų mokyklose meno vadovė ir organizatorė
2011 m. Koncertų-susitikimų Vilniaus rotušėje ciklo meno vadovė ir organizatorė (8)

Konferencijos: Surengė mokslinę konferenciją–pašnekesį „Muzikos propagandos problemos Lietuvos žiniasklaidoje” (2001 10 01 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus). 2001 – 2010 m. skaityta 12 pranešimų tarptautinėse ir valstybinėse konferencijose muzikos, kultūros ir kultūros politikos klausimais


Parodos: Teatro, muzikos ir kino muziejuje surengė parodą „Muzikos barai” 1931 – 2001”.

Dalyvauja Lietuvos muzikų sąjungos „Muzikos bičiulių klubo” veikloje (organizuoja ir veda pažintinius vakarus su Lietuvos atlikėjais) ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro klubo veikloje (tame tarpe ir komentuoja orkestro parengtas programas bei supažindina klubo narius su koncertuojančiais atlikėjais); moterų klubo Zonta International narė.

Pripažinimas: Tarptautinių konkursų laureatė (1977 m. – 3 vieta chorinių kūrinių žanre, 1983 m. - 3 vieta simfonijų žanre ir 2 vieta chorinių kūrinių žanre;) St. Šimkaus premijos 1983 m. –  3; 1986 m. – 2;  „Kultūros barų“ premija – 1988 m. opera "Mažvydas"; 
2001 pelnyta Lietuvos kultūros ministerijos kasmetinė premija už publicistikos darbus kultūros temomis.

2005-2010 metais, vadovaujant Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui apjungtos visos anksčiau įgytus patirtys:

I.               PREMJEROS – 27
Operetės, miuziklai  (6)
  • J. Straussas operetė “Šikšnosparnis” (2006 m. vasario 25)
  • P. Abraham operetė „Balius Savojoje“ (2007 balandžio 21)
  • J. Strauss operetė „Vienos kraujas“ (2008 kovo 29)
  • G. Kuprevičius „Veronika“ (2009 rugpjūčio 1 d.; pirmą kartą Lietuvoje);
  • V. Pupšys kamerinė muzikinė drama „Alsuoti“ (2009 rugpjūčio 13 d.; pirmą kartą Lietuvoje)
  • R. Pauls miuziklas „Sesuo Kerė“ (2009 lapkričio 27 d.; pirmą kartą Lietuvoje; tarptautinis meninis-edukacinis projektas; režisierė Galina Poliščuk, vokalo pedagogė Anita Garancha (Latvija)
Operos, stambios formos (13)
  • P. Čaikovskis opera „Pikų dama“, teatralizuotas koncertinis atlikimas (2006 m. balandžio 6)
  • G. B. Pergolesi komiška opera „Tarnaitė ponia“ (2006 m. liepos 26 d.)
  • V. Konstantinovas „Requiem reborn“ (2006 m. rugpjūčio 23)
  • P. Čaikovskis opera „Eugenijus Oneginas“ (2006 m. spalio 19-29: 10 spektaklių – eksperimentas dėl galimybės rodyti spektaklius intensyvesniu grafiku teatro veiklai nepritaikytame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastate)
  • W. A. Mozartas žaisminga drama „Don Žuanas“ (2006 m. gruodžio 9)
  • C. Monteverdi opera „Orfėjas“ (libretą išvertė Ramutė Skučaitė, 2007 rugpjūčio 2), tarptautinis meninis-edukacinis projektas: pirmą kartą Lietuvoje pastatyta pirmoji pasaulyje išlikusi opera; dirigentas Martin Lutz (Vokietija), režisierius Jonas Vaitkus, konsultantas Sween Schwanberger (Šveicarija)
  • M. Ravelis vienaveiksmė opera „Ispanų valanda“ (2008 rugpjūčio 8)
  • V. Bartulis „Aušrinė“ (2008 lapkričio 28 d.; pirmą kartą Lietuvoje)
  • G. Gershwinas „Aistrų šėlsmas“ (2008 gruodžio 7 d. pagal operą „Porgis ir Besė“ - pirmą kartą Lietuvoje)
  • C. Debussy „Pelėjas ir Melisanda“ (2009 balandžio 6 d.; pirmą kartą Lietuvoje, dirigentas I. Lapinsch, režisierius G. Padegimas)
  • C. Monteverdi „Popėjos karūnavimas“ ((libretą išvertė Ramutė Skučaitė, 2010 gegužės 08 d. pirmą kartą Lietuvoje; tarptautinis meninis-edukacinis projektas: dirigentas Andris Veismanis (Latvija), režisierė Jūratė Vansk (Šveicarija); premjeros dienomis surengta Baroko muzikos savaitė (05.04-05.09): senųjų muzikos instrumentų pristatymas moksleiviams ir orkestro koncertas; dviejų G.F. Haendelio operų video peržiūros-paskaitos; Renesanso-Baroko šokių edukacinė programa-koncertas; paroda – Vilniaus Valdovų rūmų pirmojo Lietuvoje operos teatro maketo pristatymas ir pastatymų Lietuvoje rodytų 1636 – 1642 m. operų scenografijos maketai)
  • P. Čaikovskis opera „Eugenijus Oneginas“ (2010 m. birželio 12 d. muzikinis atnaujinimas su dirigentu-muzikiniu vadovu Davidu Geringu, Vokietija – tarptautinis menininis-edukacinis projektas; solistai R. Urbietis, E. Seilius, V. Prudnikovas)
  • A. Žigaitytė opera-fantasmagorija “Frank’ Einstainas – XXI amžius” (edukacinis-meninis projektas)

Šokio spektakliai (6)
  • G. Bizet-R. Ščedrin šokio spektaklis „Karmen-siuita“, M. Ravel „Bolero“ (2006 m. liepos 21 d. choreografas Jurijus Smoriginas)
  • J. Straussas šokio ir vokalinės muzikos spektaklis „Štrausiana“ (2006 m. gruodžio 10 naujametinis spektaklis, choreografė Lita Beiris, Latvija; per gruodį parodyti 9 spektakliai – įgyvendinta „Eugenijaus Onegino“ premjeros metu įgyta patirtis)
  • M. de Falla vienaveiksmis baletas „Meilė burtininkė“ (2008 rugpjūčio 8 d.)
  • Šokio spektaklis pagal lietuvių kompozitorių muziką „Prarastos sielos“ (2009 rugpjūčio 9 d.; pirmą kartą Lietuvoje; tarptautinis meninis-edukacinis projektas, vadovė Rasa Alksnytė, Belgija)
  • P. Čaikovskis šokio spektaklis „Spragtukas“ (2009 gruodžio 4 d., choreografė Marija Simona Šimulynaitė)
  • „Nuo Flamenko iki Džiazo“ – teatralizuotas šokio vakaras (choreografė Dollie Henry, Didžioji Britanija ir Beata Molytė)

Spektakliai vaikams (3)
  • A. Kučinskas opera vaikams „Bulvinė pasaka“ (2007 spalio 23)
  • V. Konstantinovas „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ (2008 gegužės 15)
  • J. Gaižauskas opera vaikams „Buratinas“ (2009 spalio 24 d.)

II.            PARENGTOS KONCERTINĖS PROGRAMOS  (33):
Pramoginių (13) (jų tarpe – pradėtos naujos programos: kultūrinio turizmo pramoga „Muzikinis keltas“ ir „Klaipėdos Operos bastionas“ Jonų kalnelyje, parengiamieji darbai „Scenos ant vandens“ projektui.)  
Edukacinių  (10) (jų tarpe – Richardo Wagnerio, profesinę karjerą pradėjusio Memelyje, gimtadieniui skirtos programos, kuriose didžioji dalis kūrinių Lietuvoje atlikti pirmą kartą)
Reprezentacinių (12) (jų tarpe su svečiais – S. Sondeckis, Michailas Svetlovas-Krutikovas (JAV), V. Prudnikovas, V. Čepinskis, E. Seilius, Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus, Oskaras  Marin (Ispanija), Almas Švilpa (Lietuva, Vokietija), Violeta Urmanavičiūtė Urmana ir Alfredo Nigro (Vokietija, Italija), Normunds Vaicis (Latvija), Vytautas Juozapaitis, Viesturs Jansons)

III.          GASTROLĖS (įvyko 43 pasirodymas gastrolėse):
Užsienyje (5) Vilniuje (19), kituose Lietuvos miestuose (23)

IV.           FESTIVALIAI

1.     Kasmetinis festivalis “Muzikinis pajūris” vyksta vasaros mėnesiais (2006 - IX,, 2007 – X; pirmą kartą Kultūrinio turizmo pramoga „Muzikinis keltas“, 2008 - XI, 2009 – XII; 2010 – XIII; pirmą kartą Kultūrinio turizmo renginiai Jono kalnelyje – Klaipėdos operos bastionas);
2.     Kasmetinis „Jaunųjų talentų festivalis“ (gegužės mėnesį)
3.     Kasmetinis festivalis „Daugiau šviesos su operete“ (sausio-vasario mėnesiais)
4.     Mažasis festivalis W.A. Mozarto 250-osioms gimimo metinėms 2006-2007 m.
·       Opera „Figaro vedybos“ (sausio14 ir kovo 17)
·       “Requiem” ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bičiulių klubo steigimas (Sausio 27 - Mozarto gimimo diena)
·       W.A.Mozart Simfonija g-moll, P.Čaikovskio operos „Pikų dama“ fragmentai (balandžio 7)
·       Žaisminga drama “Don Žuanas” (premjera; gruodžio  9, 10, Mozarto mirties metinių minėjimas)
·       Festivalio baigiamasis akordas – Vilniuje, Mozarto gimimo dieną rodomas „Don Žuanas” (sausio 27)
5.     Kultūrinio turizmo pramoga „Muzikinis keltas“; Bendras AB „Smiltynės perkėla“ ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projektas; Įvyko 31 renginys „Muzikiniame kelte“ – keleiviniame kelte „Nida“.
Pirmą kartą Lietuvoje sumanyta kultūrinio turizmo pramoga - koncertų ciklas „Muzikiniame kelte“. Renginio esmė – sieti skambančią, gerai pažįstamą muziką (populiarioji akademinės muzikos klasika nuo operos iki neapolietiškų ir R. Paulso dainų) su gamtovaizdžiu (sukurtas saulės palydų ritualas) ir pasakojimais apie Klaipėdos krašto praeitį bei dabartį (istorija, padavimai, šiandieninė miesto situacija)
6. 2008 m. lapkričio mėnesį surengtas pirmasis Lietuvoje festivalis, skirtas nacionalinei muzikinei dramaturgijai OPERA.LT. Festivalio programoje:
·       Naujos nacionalinės operos premjera – V. Bartulio „Aušrinė“
·       Seminaras-diskusija „Nuo idėjos iki scenos“ apie lietuvių operos problemas ir pasiekimus
·       Vaikų operos klubas
·       Naujausių operų vaikams iš KVMT repertuaro parodymas
7.     2010 m. lapkričio 22-28 dienomis vyko antrasis OPERA.LT festivalis. Festivalio partneris – jaunimo kūrybinė grupė OPEROMANIJA. Festivalio programoje TEKSTAI – lietuviškos operos scenoje, KONTEKSTAI – Klaipėdos jaunimo kolektyvų programos teatro hole prieš spektaklius ir per didžiąją pertrauką, PARAŠTĖS – lietuviškų operų įrašų retrospektyvinė peržiūra (nuo pirmojo teatro pastatymo A. Žigaitytės operos „Mažvydas“ ir istorinės monumentalios G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ iki naujausių NOA festivalio metu rodytų operų įrašų; kiekvienas renginys turėjo vedėją-moderatorių, provokuojantį publiką diskusijoms (moderatoriai A. Žigaitytė ir  G. Kuprevičius)


 V. ĮRAŠAI, LEIDINIAI

  1. 2005 metų sausyje įrašytas ir išleistas CD G. Verdi „Rigoletas“ tapo pirmąją Lietuvoje klasikine opera, specialiai įrašyta į CD lietuvių kalba.
    2007 metų birželyje šis garso takelis tapo pretekstu nufilmuoti lietuvišką filmą-operą – taigi, atsirado galimybė išleisti pirmą kartą Lietuvoje filmą-operą lietuvių kalba. Režisierius Raimondas Banionis, dailininkas Sergejus Boculo;
2.  2006  m. spalio 1 d. įrašytas, o gruodyje išleistas pirmasis (per 20 m.) reprezentacinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro CD „Sveikinimai iš Klaipėdos“;
3. 2007 m. spalyje įrašytas ir išleistas V. Konstantinovo „Requiem reborn“
      4. G. Kuprevičius „Veronika“ (premjerai įvykus 2009-08-01 d; pirmą kartą Lietuvoje jau 2009-10-09 publikai pristatytas miuziklo CD);
5. Bendradarbiaujant su Lietuvos muzikų sąjunga, išleisti žurnalo „Muzikos barai“ numeriai, skirti
·       Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijai (teatro 20-mečiui ir Liaudies operos 50-mečiui) - išleistas 2006 m. birželyje
·       Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklos apžvalgai – išleistas 2009 m. rugsėjyje
·       Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklos apžvalgai – išleistas 2010 m. rugsėjyje



VI.           VEIKLOS GAIRĖS
  1. ES Laimėtas konkursas 1 840 tūkstančių vertės projektas pagal Žmogiškųjų išteklių veiksmų programos, Žmogiškųjų išteklių tobulinimo viešajame sektoriuje  priemonę „Teatro darbuotojų kvalifikacijos, žinių bei gebėjimų tobulinimas“. Projekto partneriai – Klaipėdos valstybinis dramos teatras ir jaunimo kultūros centras. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – pagrindinis projekto rengėjas. Mokymo metu be įprastinių mokymų administracijos darbuotojams, numatyta originali mokymų programa menininkams, apimanti Lietuvos aukštosiose menų mokyklose nedėstomas sritis:
·       Baroko operą ir senovinį šokį,
·       Miuziklą  
·       Šiuolaikinę muzikinę dramą

  1. Baroko operos studijų programa – tęstinė teatro strategijos dalis
·       2007 m. įvyko C. Monteverdi operos „Orfėjas“ premjera
·       2009 m. C. Monteverdi operos „Orfėjas“ pastatymas atnaujintas ir parodytas Vilniuje
·       2010 m. įvyko C. Monteverdi operos „Popėjos karūnavimas“ premjera ir premjerą parengiantis edukacinių renginių ciklas „Baroko savaitė“.
  1. Parengtas ir pradėtas vykdyti edukacinis projektas OPEROS AKADEMIJA.
Operos akademija“ – tai projektas, kuris spręs vaikų ir jaunimo muzikinio ugdymo, švietimo bei užimtumo problemas, kuris puoselės tautines bei pasaulines muzikinės kultūros tradicijas, garantuos jų tęstinumą ir plėtotę. Šis projektas – tai tiltas, kuris atveria vaikams ir jaunimui ryškiausią muzikinės kultūros reiškinį – operos pasaulį, operos teatrą.
  1. Rugpjūčio – rugsėjo mėnesį paruošta A. Žigaitytės operos -fantasmagorijos “Frank’Einstainas – XXI amžius” premjera (rugsėjo 17-18 dienomis Klaipėdoje ir rugsėjo 25 d. Vilniuje, LNOBT). Sumanytas pastatymas-eksperimentas: kadangi operos koncepcija reikalauja šiuolaikinių išraiškos technologijų, kurios Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre naudotos tik epizodiškai, premjera įtraukta į ES mokymų programą (tai numatyta dar ruošiant ES projektą). Tokiu būdu, paraleliai su pastatymo repeticijomis vyko operos medžiagos studijos:
§  Garso technologijų studijos
§  Vaizdo technologijų studijos
§  Šiuolaikinių natografijos programų studijos
§  Scenos mašinistų mokymai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (naujausia scenos mašinerijos įranga, garso ir apšvietimo aparatūra) bei paskaitos-konsultacijos Klaipėdoje, konsultuojant „Frank‘Einstaino“ statytojus ir techninį personalą. 
§  Scenos kostiumo ir aksesuarų išraiškos galimybių studijos

  1. Parengtas tarptautinio bendradarbiavimo INTEREG projektas TRAMPLIN-PROJEKT. Partneriai – Kaliningrado filharmonija (Rusija); Projekto esmė – pripažintų meno meistrų bendradarbiavimas su jaunaisiais scenos karjerą pradedančiais menininkais, pasitelkiant moderniausias technologijas nuotoliniam bendradarbiavimui edukacijos ir meno (pastatymui) srityse. Numatoma tema „Rusų romantinė opera ir rusų muzika“. Pasirinkto veikalo pastatymo metu (numatyta Lietuvoje tik 1957 m. statyta N. Rimskio-Korsakovo opera “Caro sužadėtinė”, režisierius Dmitrijus Bertmanas, garsaus Maskvos Helikono operos teatro įkūrėjas) vyks edukaciniai užsiėmimai ir meistriškumo kursai. Parengtos bendros programos bus pristatomos Kaliningrado ir Klaipėdos apskričių publikai edukacinių koncertų su lektoriais forma. Pastatyta rusų romantinė opera bus rodoma Kaliningrade ir Klaipėdoje.
    Projekto sąmata – apie 3 000 000 eurų

  1. Parengtas tarptautinio bendradarbiavimo INTEREG projektas „Scena ant vandens“. Partneriai – Kaliningrado muzikinis teatras ir Bialystoko (Lenkija) operos teatras; Projekto esmė – pastatyti visą vasarą funkcionuojančią sceną ant vandens Klaipėdoje, Jono kalnelyje ir 2012 metais surengti pirmąjį festivalį toje scenoje. Nuo 2010 m. vasaros pradėtas rengti „Klaipėdos operos bastiono“ festivalis, statant laikiną sceną saloje, kas sumažina publikai vietos. „Scenos ant vandens“ infrastruktūroje – lazerinis apšvietimas, skambantys fontanai, suoleliai publikai, garso ir apšvietimo įranga. Festivalio „Klaipėdos operos bastionas 2012” programoje Kaliningrado muzikinio teatro ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare esantys spektakliai ir bendras pastatymas – naujai kuriama opera Kaliningrado ir Klaipėdos istorijos siužetu opera.
Projekto sąmata – apie 3 000 000 eurų


TEATRO INFRASTRUKTŪROS DARBAI

  • atnaujinta šviesos įranga
  • kondicionieriai
  • salės kėdžių atnaujinimas (paramos negauta, atnaujinta ūkio būdu su minimaliom investicijom – 500 kėdžių už 5000 Lt);
  • bufete pastatytas naujas kavos aparatas;
  • kompiuteriai (iki 2005 buvo 3, nuo 2005 18 ir nuolatos atnaujinami, kiekvienais metais įsigyjant naujų; 2010 – 27 kompiuteriai);
  • pereita prie elektroninės bilietų platinimo sistemos (www.bilietai.lt)
  • sukurta teatro interneto svetainė www.klaipedosmuzikinis.lt ir naujienų viešinimo sistema (iki 2005 metų nebuvo interneto svetainės)
  • atnaujintas autoūkis: 2009 m. įsigytas krovininis automobilis ir 9 vietų mikroautobusas
  • atnaujinta garso įranga žiūrovų salėje
  • įsigyta dalis orkestrui būtinų instrumentų
  •  Parengtas Investicinis ir Techninis projektas „Scena ant vandens Jono kalnelyje“
  •  Išskirtinis renginys-akcija, skirtas naujos KVMT pastato poreikiui išanalizuoti ir sutelkti visuomenę statybų pradžiai, įvyko 2006 m. spalio 1 d. (Tarptautinę muzikos dieną): tą dieną į Naujo teatro statybos iniciatyvinę grupę susibūrė Klaipėdos, Tauragės ir Telšių apskričių savivaldybių merai, verslininkai, politikai bei menininkai ir pasirašė kreipimąsi į LR Seimo Pirmininką Viktorą Muntianą, LR Ministrą Pirmininką Gediminą Kirkilą ir LR Kultūros ministrą Joną Jučą DĖL NAUJO KLAIPĖDOS VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO PARENGIAMŲJŲ DARBŲ, PROJEKTAVIMO IR STATYBOS
·       2006 m. spalio 1 d. (Tarptautinė muzikos diena) koncerto pertraukos metu ir po koncerto įvyko ritualas, kurio metu iš Baltijos smėlio ir akmenukų buvo „pastatytas“ simbolinis Naujas teatras ir pakabinta drobė su Just. Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ sentencija „Dabar ir visados…“ (su A. Žigaitytės opera „Mažvydas“ pradėta kūrybinė KVMT biografija), ant kurios, liudydami savo norą išvysti Klaipėdoje naują teatro pastatą nuo spalio1 iki 30 d. pasirašinėjo Lietuvos visuomenė ir teatre apsilankę užsieniečiai. Drobė saugoma.
·       Vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio 2006 m. spalio 19 d. pavedimą Nr. 23-6685, Kultūros ministerija kartu su Finansų ministerija, atsižvelgiant į  Klaipėdos miesto savivaldybės mero ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės parengtą raštą, svarstė naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro parengiamųjų darbų, projektavimo ir statybos darbų galimybes. Pripažįstant, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra reikšminga kultūros įstaiga, atliekanti didžiulį darbą puoselėjant ir plėtojant profesionalų scenos meną ne tik Klaipėdos mieste, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione ir įvertinus situaciją, LR Kultūros ministerija pritarė naujo teatro pastato statybos idėjai ir nurodė, kad parengiamus darbus galima pradėti.
·       Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos Teritorijų planavimo komiteto posėdyje 2006 m. gruodžio 12 d. buvo svarstomas žemės parinkimo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statybai klausimas. Posėdžio protokole Nr. (1.10)-TPK-46 nurodoma, kad vienbalsiai nutarta pritarti žemės sklypo Danės gatvėje šalia TEO LT pastato parinkimui Muzikinio teatro statybai.
·       Parengti Investicinis projektas ir Galimybių studija naujo teatro statybai (2007-2008) Projekto įgyvendinimo išlaidos sudaro 110.447,0 tūkst. Lt.
  • Pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Klaipėdos, Tauragės ir Telšių apskričių savivaldybėmis
  • 2008-05-12 d. Lietuvos muzikų sąjungos ataskaitinės rinkiminės konferencijos, vykusios 2008 m. balandžio 18 d., delegatų vardu Lietuvos muzikų sąjungos Prezidentas prof. Rimvydas Žigaitis kreipėsi į LR Prezidentą J.E. Valdą Adamkų, LR Seimo Pirmininką Česlovą Juršėną, LR Ministrą Pirmininką Gediminą Kirkilą ir LR Kultūros ministrą Joną Jučą „Dėl naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro parengiamųjų darbų, projektavimo ir statybos.
·       2009-06-26 d. Prašymu „Dėl Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato statybos projekto“ į LR Vyriausybės Strateginį komitetą ir Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių kreipėsi Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė.
Naujo teatro pastato statybai pritaria politikai:
·       Tėvynės sąjungos – Lietuvos lrikščionys demokratai Klaipėdos skyriaus (pritarimas patvirtintas 2009-07-15 Klaipėdos m. skyriaus pirmininko Naglio Puteikio raštu)
·       Liberalų centro sąjungos inicijuota konferencija tema „Kaip išgyventi menininkui Lietuvoje?“ rezoliucijoje (2009 birželio 25 d.) konferencijos dalyviai kreipiasi į Klaipėdos miesto savivaldybės Merą Rimantą Taraškevičių ir Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrių tarp kitų klausimų prašydami spręsti ir naujojo KVMT pastato statybos problemas. 
·       Naujo KVMT pastato statybų situacija ir būtinybė buvo aptarti ir kitų partijų neformaliose sueigose bei neformaliose visuomenės elito struktūrose (Klaipėdos Rotary klube „Maris“, Tarptautinės moterų organizacijos ZONTA International Lietuvos skyriuje, Verslininkų asociacijose, Lietuvos moterų forume ir pan.), kuriose vienareikšmiai būdavo pritariama ir raginama intensyviau organizuoti statybų pradžią.
·       2009-07-08 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos išplėstiniame posėdyje su visuomenės veikėjais tarp kitų klausimų buvo aptartos KVMT veiklos galimybės ir būtinybė kuo skubiau spręsti įsisenėjusias problemas.
·       2009-04-22 d. SUSITARIMO MEMORANDUMĄ, tarp kitų problemų užtikrinantį ir bendrą rūpestį dėl KVMT pastato, pasirašė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas Vytautas Tetenskas, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos direktorius Gintautas Misiukevičius ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Audronė Nekrošienė. 
·       Žemės sklypo skyrimui Danės gatvėje šalia TEO LT pastato pritarė 2009 m. spalio 14 d. Strateginės plėtros komitetas, protokolas Nr. TAR-165. Techniniu aspektu, tai vienintelis ir pats geriausias sprendimas, kadangi nieko nedarant esama situacija nepakistų, o tai reiškia – liktų prasta; o įvertinant esamo dabartinio pastato rekonstrukciją, taip pat esama situacija nepakistų tiek, kiek reiktų efektyviai bei sklandžiai teatro veiklai užtikrinti. UAB „Urbanistika“: „Parengtuose Klaipėdos miesto istorinės dalies (U-16) viešojo naudojimo erdvių Detaliojo plano koncepcijos eskizuose yra numatoma tinkama vieta išskirtinio visuomeninio pobūdžio objekto (galimoms kultūros, sporto ar švietimo reikmėms) talpinimui dabartinio Danės skvero rytinėje dalyje – tarp Danės upės, TEO sklypo bei Danės gatvės. Statiniams bei jų aplinkai siūlome formuoti apie 1,4 ha sklypą. Šis sklypas savo dydžiu bei dislokacija miesto centre tiktų taip pat ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatui“.
·       2010 kovo 28 d. Naujo teatro statybos iniciatyvinė grupė atnaujino savo veiklą, patvirtino komitetą ir išrinko NTSIG komiteto pirmininką – Klaipėdos m. tarybos narį verslininką Rimantą Cibauską. 
·       2010 m. balandžio 8 d. Visuomeninis judėjimas „Mano miestas Klaipėda“ visuomenei pristatė Pilotinės sociologinės apklausos rezultatus, kuriuose visuomenė išreiškia nepasitenkinimą esamo teatro pastato būkle ir pritarė naujo teatro statybai Senamiestyje. Šio pilotinio tyrimo rezultatai paskatino atlikti sociologinę apklausą, kurios rezultatai – klaipėdiečiams būtinas naujas muzikinio teatro pastatas Danės krantinėje (prie TEO pastato)
·       2010 m. balandžio 19-26 viešėdama Klaipėdoje garsiausia visų laikų Lietuvos dainininkė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana susitiko su Naujo teatro statybų Iniciatyvine grupe ir Komiteto nariais, sutiko tapti jos Garbės nare ir Naujo teatro statybų globėja
·       VYRIAUSYBĖS POSĖDYJE 2010-06-07 Pritarta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro infrastruktūros plėtros projektui. KVMT pripažintas reikšmingu kultūros objektu ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visai valstybės kultūrai. Nuspręsta siūlyti Klaipėdos miesto savivaldybei dėl naujai projektuojamo KVMT statinio skubiai parengti žemės sklypo planą numatant apie 1,4 ha sklypą Klaipėdos miesto istorinės dalies (U-16) Danės skvero rytinėje dalyje – tarp Danės upės, TEO sklypo bei Danės gatvės. Pritarta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato statybos finansavimui, kurį sudaro: Lėšos, gautos pardavus esamą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatą (reinvesticijos principas), Europos sąjungos finansavimas Klaipėdos ir kitų miestų savivaldybių lėšos, Koncesijos pagrindais sutelktos verslo grupės, Įkuriant paramos fondą ir kitais teisėtais finansavimo būdais.
·       2010 m. birželio 12 d. Naujo teatro statybų globėju ir NTSIG Garbės nariu tapo violončelininkas prof. Davidas Geringas (Vokietija/Lietuva)
·       2010 m. spalio 10 d. Naujo teatro statybų globėju ir NTSIG Garbės nariu tapo Eseno Alto operos solistas klaipėdietis Almas Švilpa (Vokietija/Lietuva)



Vakarų krašto spaudoje naujo teatro pastato būtinybė analizuota nuo pat KVMT įsteigimo, o pastaraisiais metais (2005 – 2010) diskusija ir problemų aptarimas bei viešinimas ypač intensyvūs (virš 50 publikacijų Lietuvos dienraščiuose, savaitraščiuose, interneto portaluose) dėl sulig kiekviena diena prastėjančios esamo teatro pastato (1964 m. statyti kultūros namai) būklės.